http://www.prolaw.lt» Naudinga žinoti

All posts in Naudinga žinoti

Kodėl pirkti nebaigtą statyti būstą rizikinga?

Suaktyvėjus nekilnojamojo turto rinkai, pardavėjai ima vis dažniau siūlyti gyventojams įsigyti iki galo nebaigtus statyti butus ar gyvenamuosius namus. Tik projektiniuose brėžiniuose egzistuojantį nekilnojamąjį turtą neretai siūloma pirkti už mažesnę nei rinkos kainą, todėl eiliniam pirkėjui toks turtas gali pasirodyti patraukli investicija. Tačiau kuo kaina žemesnė, tuo rizika didesnė.

Tuo įsitikino vilnietė Valentina, nekilnojamojo turto rinkos pakilimo metais nutarusi pasikeisti savo seną vieno kambario butą bendrabučio tipo daugiabutyje į naujus, dviejų kambarių apartamentus Žirmūnų mikrorajone Vilniuje. Tik, deja, į perkamą svajonių būstą Valentina nespėjo įsikelti, kadangi daugiabutį stačiusi kompanija paskelbė bankrotą ir statybų nebaigė. Nebaigtą statyti namą, kartu su visu Valentinos butu, bankroto administratorius pardavė iš varžytinių. Vien tik sudužusios Valentinos svajonės pagerinti gyvenimo sąlygas būtų menka bėda, tačiau už neįsigytą butą avansu buvo sumokėta visa pirkimo kaina ir dar ne iš savų, tačiau iš banko skolintų pinigų. Bankui pradėjus išieškojimo veiksmus, moteris taip pat nusprendė ginti savo teises teisme, pareikšdama ieškinį dėl nuosavybės teisės į prarastą butą pripažinimo.

Tad ką svarbiausia žinoti eiliniam pirkėjui, nusprendusiam pirkti nebaigta statyti būstą?

Būtina įsitikinti pardavėjo galimybėmis užbaigti statybas

Nebaigto statyti būsto pirkimo – pardavimo sutartis yra speciali preliminari sutartis, reglamentuota Civilinio kodekso 6.401 straipsnyje. Ši sutartis sudaroma tarp pirkėjo – būtinai fizinio asmens iš vienos pusės ir pardavėjo – juridinio asmens iš kitos dėl dar nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo.

Nepaisant to, kad pirkėjas su pardavėju sudaro dar nepastatyto būsto pirkimo – pardavimo sutartį, jis vis viena turi tikslą įsigyti nuosavybėn realų nekilnojamąjį turtą. Tai, ar statomas būstas bus perduotas pirkėjui priklauso nuo to, ar jis bus pastatytas, o tai, savo ruožtu, didžiąja dalimi nulemta to, ar statytojas yra finansiškai pajėgus pabaigti tokio objekto statybas.

Taigi pardavėjo turtinė padėtis tampa vienu iš reikšmingiausių faktorių tokio pobūdžio sandoriuose. Todėl pirkėjui, prieš sudarant nebaigto statyti būsto įsigijimo sandorį, patartina patikrinti pardavėjo mokumą. Pirkėjas šiuos duomenis gali gauti iš tokių viešai prieinamų šaltinių, kaip juridinių asmenų, turto arešto aktų registrų, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO ar iš privačių bendrovių teikiamų įmonių mokumo vertinimo ataskaitų.

Žinoma, reikia turėti omenyje, kad pardavėjo turtinę padėtį būtina stebėti nuolat, t. y. kol vykdomos statybos, kadangi asmens mokumo galimybės laikui bėgant gali kisti. Jei pirkėjas jaučiasi negalįs savo jėgomis surinkti ar įvertinti duomenų apie pardavėjo turtinę padėtį, jis turėtų kreiptis į teisininką.

Vis tik nepaisant to, kokios pastangos būtų dedamos tam, kad įsitikinti statytojo turtinės būklės stabilumu, jo finansinės griūties gali ir nepavykti išvengti. Todėl tuomet pirkėjui svarbu žinoti, kokiomis teisių gynybos priemonėmis jis gali pasinaudoti, jei dalis ar visi pinigai už statomą būstą jau yra sumokėti.

Ypatingos pirkėjo teisių gynimo garantijos

Pagal Civilinio kodekso 6.401 straipsnio 2 dalį nebaigto statyti būsto pirkimo – pardavimo sutartyje privalomai turi būti numatytos tokios pirkėjo teises užtikrinančios sąlygos kaip: pirkėjo teisė per 10 dienų atsisakyti sutarties, būsimo turto kaina, turto aprašymas, statybos terminai, turto suvaržymai ir pan.

Be minėtoje teisės normoje įtvirtintų privalomų sutarties sąlygų, sutartyje gali būti numatyta nuostata, jog pirkėjas finansuoja statomo būsto statybą, o užsakovas atlieka rangovo funkcijas. Tokiu atveju pirkėjui suteikiama dar viena papildoma ir labai svarbi garantija – jis įgyja nuosavybės teisę į būstą nuo visos ar didžiosios dalies pirkimo kainos pardavėjui sumokėjimo momento.

Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama, kad tokiu atveju, kai nekilnojamojo daikto pirkėjas – vartotojas – už pastatytą būstą yra sumokėjęs visą ar didesnę dalį sutartos būsto pirkimo kainos, tačiau tolesnis sutarties vykdymas nutrūksta dėl pardavėjo – rangovo – verslininko bankroto, vartotojas gali būti ginamas Civilinio kodekso 6.401 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka pripažįstant pirkėjui nuosavybės teisę į statomą būstą nuo kainos sumokėjimo momento. Nesuteikus vartotojui šios apsaugos, verslininko nemokumo rizika vartotojui būtų perkelta neproporcingai. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2011).

Svarbu tai, kad pagal aukščiau paminėtą teisinę garantiją pirkėjas gali įgyti nuosavybės teisę net ir į tokį nekilnojamąjį turtą, kuris faktiškai dar nėra pastatytas ir įregistruotas nekilnojamojo turto registre.

Teismai laikosi nuomonės, kad Civilinio kodekso 6.401 straipsnio 5 dalyje yra nustatytas specialus pirkėjo nuosavybės teisės įgijimo būdas (nuo pinigų sumokėjimo momento), skiriasi nuo bendrosios nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą perdavimo ir įgijimo tvarkos (dažniausiai nuo daikto perdavimo pirkėjui momento) (Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. lapkričio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1509/2013).

Todėl, jei pirkėjas avansu moka didžiąją perkamo būsto kainos dalį, jis visada turėtų siekti, kad į statomo būsto pirkimo – pardavimo sutartį būtų įrašyta sąlyga, jog pirkėjas finansuoja būsto statybą. Tai leistų užtikrinti, kad pirkėjas galėtų pretenduoti į patį turtą, o ne tik į sumokėtų piniginių lėšų atgavimą, jei statybos nepavyksta.

Vis tik, jeigu sutartyje minėtos sąlygos nėra, arba pirkėjas sumokėjo pardavėjui tik nežymią dalį avanso, tai pardavėjui neperduodant turto pirkėjo nuosavybėn, pastarajam beliktų savo turtinius interesus ginti bendra tvarka, t. y. arba kreipiantis į teismą dėl avanso priteisimo, arba dalyvaujant bankroto procedūrose, jei pardavėjas bankrutuoja.

Top

Neatsakingas skolinimasis – kliūtis fizinio asmens bankrotui?

Kauno apylinkės teismas 2014 m. balandžio 1 d. nutartimi atsisakė tenkinti dviejų sutuoktinių pareiškimą iškelti jiems bankroto bylą, motyvuodamas pareiškėjų nesąžiningumu, kuris pasireiškė šiems imant paskolas ir jų negrąžinant. Teismo verdiktas – tokie asmenys negali būti laikomi sąžiningais, todėl neturi teisės bankrutuoti.

 Kaune gyvenantys, vidutines pajamas uždirbantys sutuoktiniai, per kelis metus, iš daugiau kaip 20 greituosius kreditus teikiančių bendrovių, pasiskolino per 100 000 Lt ir šių paskolų pilnai nesugebėjo atiduoti. Nors sutuoktiniai iš savo 3 000 Lt bendrų mėnesinių pajamų dalį pasiskolintų pinigų grąžino, tačiau ilgainiui paskolų našta tapo nepakeliama. Todėl dauguma kreditorių nutraukė kredito sutartis, priskaičiavo netesybų bei pradėjo priverstinį išieškojimą. Po tokių kreditorių veiksmų, sutuoktinių bendra skola dar labiau išaugo ir peržengė 150 000 Lt ribą. Šie nebepajėgdami vykdyti savo įsipareigojimų, kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymą.

 Tačiau bylą nagrinėjęs teismas atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą iškelti bankroto bylą, remdamasis jų nesąžiningumu (Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas).

 Informacijos apie skolas nutylėjimas – nesąžiningo elgesio įrodymas

 Teismas vertino ir analizavo sutuoktinių kreditorių į bylą pateiktas paraiškas paskoloms gauti, kurias pildė sutuoktiniai prieš gaudami paskolas. Iš šių paraiškų teismas nustatė, kad pareiškėjai imdavę kreditus iš įvairių bendrovių, ne visuomet nurodydavo tikruosius savo įsipareigojimus kitiems kreditoriams. Kitaip tariant, pareiškėjai nurodydavo mažesnes savo skolas kitiems asmenims, nei jos buvo tuo metu iš tikrųjų arba apskritai jas nutylėdavo.

 Teismas tokį kredito gavėjų elgesį pripažino „manipuliacija kreditorių pasitikėjimu“ ir tuo pačiu nesąžiningu.

 Svarbu, kur buvo panaudoti pasiskolinti pinigai

 Kadangi sutuoktiniai skolinosi nors ir nedidelėmis sumomis, tačiau tą darė pakankamai dažnai, teismas vertino, kur buvo išleisti gauti pinigai. Pareiškėjai negalėjo tiksliai prisiminti ir paaiškinti teismui, kur buvo panaudotos iš kreditorių gautos lėšos, tačiau nurodė, kad didžioji jų dalis buvo naudojama senesnėms skoloms padengti. Teismas tokiais pareiškėjų liudijimais nepatikėjo ir padarė prielaidą, jog pasiskolinti pinigai iš esmės buvo panaudoti pareiškėjų asmeninių poreikių tenkinimui. Kaip teigia teismas, „tik nedidelė jų dalis buvo panaudota kreditorių įsipareigojimams vykdyti, tikslu gauti kitas paskolas.“

 Iš bylą nagrinėjusio teismo nutarties galima suprasti, jog jeigu sutuoktiniai būtų skolinęsi ir visus skolintus pinigus būtų naudoję senesnėms skoloms dengti, tokį elgesį teismas būtų laikęs sąžiningu. Kadangi šiuo atveju pareiškėjai taip nesielgė, jie teismo buvo pripažinti nesąžiningais.

 Neatskleidė visos informacijos teismui

 Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjai nuo teismo nuslėpė tam tikrą informaciją apie savo turtą (t. y., kartu su pareiškimu teismui nepateikė pažymų iš visų Lietuvoje veikiančių kredito įstaigų apie turimas ar neturimas sąskaitas, nepateikė sąskaitų išrašų už paskutiniuosius metus). Tokiu būdu teismas negalėjo įsitikinti, kokiomis lėšomis disponuoja pareiškėjai iš tikrųjų.

 Šios informacijos neatskleidimą teismas vertino kaip pareiškėjų nesąžiningumo įrodymą.

 Pagrindinis nesąžiningumo įrodymas – neatsakingas skolinimasis

 Teismas ypač akcentavo tai, kad vienas iš pareiškėjų per keletą metų sudarė 20 sandorių, iš kurių 9 sudarė per 2013 metus, o kitas pareiškėjas prisiėmė įsipareigojimus pagal 14 sandorių, iš kurių 10 sudarė per 2012, 2013 metus. Tokį dažną skolinimąsi teismas vertino kaip neatsakingą ir tuo pačiu nesąžiningą elgesį.

Apibendrinant teismo motyvus galima pastebėti, kad jie visi nukreipti pagrįsti pačių skolininkų kaltę ir nesąžiningumą susidariusioje situacijoje, tačiau nevertinamas kitos pusės – kreditorių galimai nerūpestingas elgesys išduodant paskolas. Tai iš dalies suprantama, juk byloje buvo nagrinėjamas bankroto bylos iškėlimo skolininkams klausimas. Tačiau, ar galima asmenis pripažinti nesąžiningais neatsižvelgiant į kreditorių veiksmus, nors ir netiesiogiai, tačiau galimai prisidėjusius prie tokio nesąžiningumo?

 Paskolų išdavimas nededant pakankamai pastangų, kad būtų įvertinta tikroji besiskolinančio asmens turtinė padėtis, taip pat yra pažeidžiantis teisės aktų reikalavimus (Civilinio kodekso 6.886 straipsnio 2 dalis, Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalis, Finansų įstaigų įstatymo 31, 32 straipsniai). Profesionalia skolinimo veikla užsiimantys subjektai privalo turėti pakankamas priemones įvertinti skolininko galimybes grąžinti paskolą iš objektyvių duomenų šaltinių (pavyzdžiui, Lietuvos banko tvarkomos paskolų rizikos duomenų bazės duomenų) ir išduodami paskolas nesiremti vien tik skolininkų pateikiama informacija. Matydami, kad duomenų mokumui nustatyti trūksta, kreditoriai turėtų pareikalauti jų papildomai ar apskritai atsisakyti skolinti.

 Be to, jeigu asmenys ima vartojimo kreditus, neturinčius tikslinės jų panaudojimo paskirties, argi gali būti pripažįstama reikšmingu, kur pasiskolintos lėšos buvo išleistos?

 Vartojimo kredito sąvoka tokios rūšies kreditą apibrėžia, kaip fizinio asmens asmeninėms, šeimos, namų ūkio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms, paimtą kreditą. Todėl jeigu skolininkas, gautą vartojimo kreditą visą ar jo dalį panaudoja pagal paskirtį (vartojimo reikmėms), jis dėl to negali būti laikomas nesąžiningu.

 Galiausiai, ar tai, kad asmuo jo bankroto bylą nagrinėjančiam teismui nesusiprato pateikti duomenų iš visų Lietuvoje veikiančių kreditų įstaigų apie turimas ar neturimas sąskaitas, taip pat visų savo sąskaitų išrašus už kelių metų laikotarpį, gali jį padaryti nesąžiningu?

 Fizinių asmenų bankroto įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatytas įpareigojimas, kad keliant fizinio asmens bankroto bylą, pareiškėjas turi pateikti informaciją apie banko sąskaitose esančias lėšas ir nurodyti informaciją apie tokias sąskaitas. Įstatymas neįpareigoja pateikti informacijos apie neturimas sąskaitas ar apie lėšų kitimą banko sąskaitose per atitinkamą laikotarpį. Tokios nuomonės laikosi ir teismų formuojama praktika (Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1920-413/2013). Be to, teismui nėra užkertamos galimybės tokią informaciją išreikalauti iš asmens bendra civilio proceso nustatyta tvarka, jei jis mato tokią būtinybę.

 Taigi asmens nesąžiningumas, kaip vertinamoji sąvoka, kiekvienoje situacijoje gali būti suprantama skirtingai, tačiau fizinių asmenų bankroto bylose teismai yra linkę paneigti bendrą civilinėje teisėje galiojančią sąžiningumo prezumpciją ir laikyti asmenis nesąžiningais, ypač, jei fizinio asmens nemokumas yra sąlygotas jo neatsakingo skolinimosi.

Top

5 nesąžiningos sąlygos kredito įstaigos ir vartotojo sutartyse

Nusprendus imti kreditą ar pasinaudoti kita finansine paslauga, asmeniui, kaip eiliniam klientui, greičiausiai bus pasiūlyta sudaryti sutartį standartinėmis sąlygomis. Standartinės sutarties sąlygos reiškia sąlygas, kurios paprastai yra nekoreguojamos pagal kliento pageidavimus. Kredito įstaigos atsakas į kliento bandymą dėl šių sąlygų derėtis, neretai baigiasi pasiūlymu pasirinkti kitą finansinių paslaugų teikėją. Todėl dažnas, įvertinęs jau sugaištas laiko bei finansines sąnaudas sutartai finansinei paslaugai gauti, sutinka su kredito įstaigos pateiktu standartiniu pasiūlymu. Tačiau tokiu būdu vartotojams primetamos kredito įstaigos siūlomos standartinės ir dažnai nesąžiningos sutarties sąlygos.

Nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Individualiai neaptartomis laikomos sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tokios sąlygos nustatytos iš anksto pardavėjo ar paslaugų teikėjo parengtoje standartinėje sutartyje. Taigi nesąžiningomis sąlygomis yra tos sąlygos, dėl kurių finansų įstaiga su klientu nesileido į kompromisą. Vienos iš tokių sąlygų yra mažiau reikšmingos vartotojo teisėms, tačiau nuo kitų buvimo ar nebuvimo, gali priklausyti esminiai vartotojo interesai.

1. Reikalavimas visas gautas pajamas vesti į toje kredito įstaigoje atidarytą sąskaitą.

Tai yra gana dažnai pasitaikanti nuostata, kuria kredito įstaiga siekia ne tik kontroliuoti kliento finansinius srautus, tačiau tuo pačiu ir gauti iš kliento komisinius mokesčius už pavedimus bei sąskaitos aptarnavimą. Vis tik tokia sutartinė nuostata apriboja vartotojo galimybę laisvai pasirinkti jam palankiausią finansinių paslaugų teikėją. Kredito įstaiga, nustatydama tokią sąlygą sutartyje ir priversdama vartotoją jos laikytis, neigiamai veikia konkurencingumą, neskatina vartotojų mobilumo, užkerta kelią rastis naujiems tokių paslaugų teikėjams rinkoje bei neskatina paslaugų įkainių mažėjimo. Taip pat kredito įstaiga siekdama užtikrinti veiksmingą kliento finansinės padėties kontrolę, sutartyje dažnai numato kliento pareigą pateikti ataskaitas apie kliento pajamas ir kitus jo finansinius rodiklius. Todėl papildomas reikalavimas klientui visas jo pajamas pervedinėti į kredito įstaigoje esančią sąskaitą tampa pertekliniu ir gali būti laikomas nesąžiningu.

2. Įsipareigojimas galiojant sutarčiai neprisiimti jokių kitų finansinių įsipareigojimų.

Nustatant šį reikalavimą, kredito įstaiga siekia pasinaudoti Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 7 dalies 5 punkte numatyta galimybe įtraukti priemones, kurios leistų finansų įstaigai sumažinti prisiimamą riziką. Tačiau vartotojo finansiniai įsipareigojimai pagal kitas vėliau sudaromas finansines sutartis gali būti visai nedideli ir neturėti jokios įtakos tinkamam finansinių įsipareigojimų vykdymui pirmajam kreditoriui. Todėl vartotojui nustatyta pareiga kiekvienu atveju prisiimant papildomus finansinius įsipareigojimus, gauti pirminės kredito įstaigos pritarimą, pažeistų sutarties laisvės principą, numatytą Civilinio kodekso 6.156 straipsnyje ir tuo pačiu vartotojo teisę laisvai sudaryti sutartis.

3. Sąlygos, nustatančios nepagrįstai didelę vartotojo atsakomybę už sutartinius pažeidimus.

Kredito įstaigų ir vartotojų sudaromose sutartyse gana dažnai būna numatytos baudos ar delspinigiai, už įvairių sutartinių įsipareigojimų neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Tokios sankcijos klientui gali grėsti už tai, kad, pavyzdžiui, sutartyje nustatyta tvarka jis neapdraudžia kredito įstaigai įkeisto turto, nustatyta tvarka nepateikia kredito įstaigai įkeisto nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo pažymos, nesilaiko reikalavimo pervesti gaunamas pajamas į toje kredito įstaigoje atidarytą sąskaitą ar reikalavimo neprisiimti kitų finansinių įsipareigojimų ir pan. Dažnai baudos už minėtų ir panašių įsipareigojimų nesilaikymą sudaro kelis šimtus ar tūkstančius litų už kiekvieną pažeidimo atvejį. Tačiau, kaip ne kartą yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, „Vartotojas – silpnesnė sutarties šalis, priversta prisiimti jam primetamas stipraus kontrahento sutarties sąlygas, todėl įstatymuose nustatyta stipresnė vartotojo interesų apsauga <…>“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2006). Iš to seka, kad klientas – vartotojas neturi galimybių pasipriešinti nustatytoms sąlygoms dėl netesybų jam taikymo. Kita vertus, kredito įstaigos ir vartotojo sudaromose sutartyse teisinė atsakomybė kredito įstaigai dažniausiai nenustatoma. Tokiu būdu sukuriama įsipareigojimų disproporcija, dėl kurios klientas – vartotojas atsiduria ženkliai blogesnėje padėtyje nei kredito įstaiga. Todėl galima teigti, kad šiais atvejais vartotojui yra nustatoma neproporcingai didelė atsakomybė už sutartinių įsipareigojimų netinkamą vykdymą, lyginant su kredito įstaigai numatyta atsakomybe už jos įsipareigojimų nevykdymą. Remiantis Civilinio kodekso 6.188 straipsnio 1 dalies 5 punktu, tokia situacija yra pagrindas konstatuoti esant nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas, numatančias perteklinį netesybų taikymą vartotojui.

4. Sąlyga, numatanti kredito įstaigai teisę, tiesioginio debeto būdu nurašyti lėšas nuo kitų kliento sąskaitų.

Tokio pobūdžio sutartinėmis nuostatomis kredito įstaiga įtvirtina sau teisę nurašyti pagal sutartį mokėtinas sumas ne tik nuo kliento sąskaitų toje kredito įstaigoje, tačiau ir kitose kredito įstaigose. Tiesioginis debetas pagal Mokėjimų įstatymo 2 straipsnio 31 dalį yra mokėjimo paslauga, kurią teikiant lėšos nurašomos nuo mokėtojo sąskaitos, kai mokėjimų operaciją inicijuoja gavėjas, remdamasis dažniausiai gavėjui išduotu mokėtojo sutikimu. Tačiau standartinės sutarties sąlygos, šalia kurių būna įtrauktas ir minėtasis mokėtojo (kliento) sutikimas atlikti tiesioginio debeto operacijas, dažniausiai kredito įstaigos nebūna koreguojamos net ir esant kliento pageidavimui. Taigi klientas priimdamas jam siūlomas standartines sąlygas, kartu priima ir sąlygą dėl piniginių lėšų nurašymo iš visų kliento sąskaitų. Todėl pagal standartines sąlygas parengtoje vartojimo sutartyje įtvirtintas vartotojo sutikimas dėl lėšų nuskaičiavimu nuo visų jo sąskaitų, negali savo esme būti prilyginamas vartotojo sutikimui pagal Mokėjimų įstatyme keliamus reikalavimus. Kredito įstaiga, norėdama vykdyti tiesioginio debeto nuskaičiavimus, turėtų gauti atskirą kliento pasirašytą sutikimą, o jei toks sutikimas numatytas tik bendrose standartinėse sutarties sąlygose, tai sąlygos, numatančios teisę kredito įstaigai nuskaityti lėšas tiesioginio debeto būdu, galėtų būti kvalifikuojamos kaip nesąžiningos.

5. Sąlygos, numatančios kredito įstaigos teisę nutraukti sutartį dėl neesminių jos pažeidimų.

Kredito įstaiga, siekdama maksimaliai užtikrinti savo interesus sutarties vykdymo metu, standartinėse sąlygose numato galimybę nutraukti sutartį, jeigu klientas nevykdo tam tikrų įsipareigojimų. Tačiau tokie įsipareigojimai ir jų pažeidimai nebūtinai būna esminiai kredito įstaigai. Pavyzdžiui, dažnai kreditavimo sutartyse būna numatyta sąlyga, jog klientui praleidus bent vienos įmokos mokėjimo terminą, kredito įstaiga turi teisę vienašališkai, nesikreipdama į teismą nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti visą kreditą ir kitas priklausančias įmokas iš karto. Svarbu pažymėti, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, todėl tokios sutarties sąlygos yra negaliojančios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012). Kredito sutarties nutraukimas esant vienos kredito įmokos praleidimui, turėtų būti pripažįstamas nesąžiningu ir neteisėtu. Tačiau yra galimi ir kiti neesminiai kliento sutartinių įsipareigojimų pažeidimai, kurie taip pat nėra pakankamas pagrindas kredito įstaigai vienašališkai nutraukti kredito sutartį. Tokie įsipareigojimai yra susiję su kliento pareigų vykdymu kredito įstaigai sutarties galiojimo metu. Kaip jau minėta, tokių pareigų, kaip susijusių su įkeisto turto draudimu, jo užregistravimu ar pareigų, susijusių su atitinkamos informacijos ar dokumentacijos kredito įstaigai pateikimu, pažeidimas, negalėtų būti sąlyga nutraukti sutartį. Atkreiptinas dėmesys, kad esminio sutarties pažeidimo nustatymas yra fakto klausimas, todėl kiekvienu atveju, klientas gali sutarties nutraukimą ginčyti teisme remdamasis konkrečiomis aplinkybėmis. Tačiau sprendžiant tokius ginčus privaloma įvertinti, ar sutartis yra pažeista iš esmės, nepakanka nustatyti vien jos pažeidimo, tačiau būtina įvertinti ir daugelį kitų veiksnių bei atsižvelgti į Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 2 dalyje numatytus esminio sutarties pažeidimo požymius.

Panašių nesąžiningų sąlygų sutartyse su kredito įstaigomis ir vartotojais galima rasti ir daugiau. Todėl yra nemaža tikimybė, jog kredito įstaigos klientas – vartotojas šias sąlygas priims, ir nenutuokdamas apie tokių sąlygų nesąžiningumą, jų laikysis. Tačiau kredito įstaigos klientas taip pat turi teisę ginti savo teises, todėl žinotina, kad net ir sutikus su nesąžiningomis standartinėmis sąlygomis, vėliau jas galima ginčyti teismine tvarka arba dėl jų teisėtumo kreiptis į atitinkamas vartotojų teises ginančias institucijas.

Top

Hipoteka ir įkeitimas: ar teisinis reguliavimas turi būti supaprastintas?

Šiuo metu Lietuvos Respublikos Seimas svarsto įstatymo projektą Nr. XIP-720 dėl atitinkamų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) nuostatų, reglamentuojančių įkeitimą bei hipoteką, pakeitimo. Šiame straipsnyje, glaustai pristatomi siūlomi CK pakeitimai ir analizuojamas šių pakeitimų pagrįstumas skolininko ir kreditoriaus interesų požiūriu. (more…)

Top

Kai bankroto bylą įmonei kelia įmonės vadovas ar savininkas

Pagal 2008 m. statistinius duomenis, vieni iš įmonių bankrotų inicijavimo lyderių – įmonių vadovai bei savininkai. Daugiau įmonės bankroto procedūrų minėtu laikotarpiu inicijavo tik Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (toliau – Sodra). 2008 m. Sodra inicijavo apie 38 proc. visų bankroto procedūrų, o įmonių vadovai ir savininkai 2008 m. inicijavo apie 36 proc. visų šalyje pradėtų bankroto procedūrų.

Todėl neatsitiktinai šiame straipsnyje aptariama bankroto bylos iškėlimo tvarka, kai bankroto bylą inicijuoja įmonės vadovas ar savininkas.
(more…)

Top
Page 1 of 1